Gerb. prof. N.Vasiljeviene, prof.O.G. Rakauskiene, dekane doc.dr.A. Monkevičiau ir kiti grupės nariai,
Manau, kad prof. N.Vasiljevienės sudaryti „blokeliai“ yra būtent tai, ko dabar reikia toliau judant dėl indekso kūrimo. Aš tik pasigedau vidinių ir išorinių sąlygų pasitenkinimui darbe išskyrimo. Jau vien todėl į blokelius nepateko sveikatos klausimai, kurie gali turėti didelės įtakos darbingumui, o jie, kaip mes ir kalbėjome susitikimo metu, dažniausiai priskiriami prie išorinių sąlygų. Taip pat manau, kad klausimų formulavimas, jeigu mes norime tirti darbuotojo ir organizacijos santykį, turi būti sujungiant rezultatų siekimą su proceso įvertinimu (pagal Naująjį viešąjį valdymą), priešpastatant tai Naujosios viešosios vadybos tikslo ir rezultatų siekimui bet kokiomis priemonėmis ir nuvertinant procesą. Siunčiu ir metodologinį „socialinės kokybės kvadranto“ schemos paaiškinimą (pritaikius universitetui): Žr.:
“Socialinę kokybę” sudaro kvadrantas, kurio kairės viršuje yra “socialinis - ekonominis saugumas” (angl. socio-economic security), kairės apačioje – “socialinė įterptis” (angl. social inclusion), dešinės viršuje – “socialinė sanglauda” (angl.social cohesion), o dešinės apačioje – “įgalinimas” (angl.empowerment). “Socialinį-ekonominį saugumą” išreiškia vienokios ar kitokios asmens pajamos. Tai gali būti atlyginimas už darbą, vienkartinės išmokos ir pan.. “Socialinę įterptį” faktiškai sudaro visa tai, kas yra ne “socialinė atskirtis”, suprantant ją kaip priklausymą formaliems dariniams, institucijoms ir organizacijoms, pvz. taryboms, komitetams, formalioms mokslininkų ar kitoms profesinėms organizacijoms. “Socialinei sanglaudai” priklauso neformalūs, asmeniniai ir bendruomeniški socialiniai ryšiai (pvz. universitete dirbantys draugai). Čia ypač svarbūs “socialinio kapitalo” ir “socialinio pasitikėjimo”dydžiai. “Įgalinimą” sudaro atskirų asmenų arba kolektyvinės galimybės priimti (galutinius) sprendimus ir galimybė patiems, o ne aplinkybėms įtakoti savo gyvenimą (pvz. ilgesniam laikotarpiui planuojant savo veiklą, kai konjunktūra neturi lemiamos reikšmės).
Gerb. grupės nariai,
Dar pridedu savo du darbus susijusia tematika – vieną iš vadovėlio „Viešasis valdymas“ apie Naująjį viešąjį valdymą, kitą - straipsnį iš 2006 m. „Viešosios politikos ir administravimo“ žurnalo apie korporatyvinės socialinės atsakomybės ir socialinio teisingumo reikšmę..
Iš vadovėlio „Viešasis valdymas“, 2010:
3.3. Naujasis viešasis valdymas (New Governance) (A. Guogis)
„Naujasis viešasis valdymas“ (angl. „New Governance“), kuris dar kartais vadinamas „Naująja viešąja tarnyba“ (angl. New Public Service). tampa naujuoju 21-o amžiaus pradžios viešojo administravimo modeliu. Kai kas dėl to kalba ir apie paradigminį viešojo administravimo teorijos ir praktikos lūžį. Yra dvi nuomonės dėl „Naujojo viešojo valdymo“. Viena – kad tai yra „Naujosios viešosios vadybos“ (angl. New Public Management) papildinys, kita – kad Naujasis viešasis valdymas yra atskiras, savarankiškas valdymo modelis, kuris savotiškai oponuoja Naujajai viešajai vadybai. O kaip yra iš tikrųjų?
„Naujoji viešoji vadyba“, atsiradusi Vakarų pasaulyje kaip naujas, originalus valdymo modelis iš esmės reiškė viena – privataus verslo metodų perkėlimą į viešąjį sektorių ir viešąjį administravimą. Ji pasižymėjo originaliais abstrakčiais principais ir konkrečiais įgyvendinimo metodais. Tarp principų dominavo ekonomizacijos principas, kuris reiškė galutinių rezultatų siekimą daugiausia remiantis kiekybiniais išmatuojamais rodikliais ir vadybinį pranašumą prieš politinį ir teisinį veikimo būdus. Vadovui „Naujoji viešoji vadyba“ suteikė ne tik daugiau laisvės priimant sprendimus, bet ir daugiau atsakomybės už viso kolektyvo darbo rezultatus. ‚Naujoji viešoji vadyba“ buvo linkusi pateisinti beveik bet kokių efektyvių priemonių pasirinkimą siekiant tikslų. Joje dominavo 3 E (angl.) efektyvumo koncepcija, kur ekonomiškumas (angl. economy) ir efektyvumas (angl. efficiency) vaidino lemiamą vaidmenį, o 3 E – veiksmingumas (angl. effectiveness) – kaip tikslų pasiekimo laipsnis - buvo svarbus daugiau ekonomiškumo ir efektyvumo prasme. Viešojo administravimo reformų tikslai buvo siejami su techniniu arba operatyviniu efektyvumo tobulinimu, siekiant gauti daugiau procesų išeigų, panaudojus mažesnius indėlius. Šis modelis iš visų penkių viešojo administravimo funkcijų: perskirstymo, paskirstymo, reguliavimo, institucijų kūrimo ir paslaugų teikimo absoliutino penktąją – paslaugų teikimo funkciją suteiktų paslaugų efektyvumo prasme. Šiuo požiūriu jai buvo svarbus ir paslaugų klientų pasitenkinimo suteiktomis paslaugomis laipsnis kaip įrodantis paslaugų efektyvumą ir veiksmingumą. Tačiau platesnė diskusija visuomenėje Naujajai viešajai vadybai buvo nebūtina – svarbiausia buvo kiekvieno atskiro kolektyvo vadybininko sugebėjimai mobilizuoti komandą, o mobilizavus ir atlikus užduotis, konkrečiai parodyti jų atlikimo greitį, kaštus ir klientų pasitenkinimo paslaugomis lygį. Tam buvo naudojami konkretūs privačiame sektoriuje taikyti metodai – kaip „sugretinimas“ („benchmarking“), prioritetinis planavimas, „globalaus biudžeto“ („global budgeting“) sudarymas, „visuotinės kokybės vadyba“ ir kt. Būtina turėti omenyje, kad visa Naujosios viešosios vadybos institucinė sąranga veikė horizontaliu tinkliniu, o ne tradiciniu hierarchiniu būdu. Todėl ją įvesti centralizuotose viešojo administravimo institucijose (kaip, pvz. ministerijose) buvo sunkiau negu decentralizuotose struktūrose (kaip pvz. savivaldybėse). „Sugretinimo“ metodas reiškia lyginimo būdu išskirti pirmaujančias ir atsiliekančias organizacijas, kad būtų galima sekti ir mokytis bei perimti gerąją praktiką iš toliau pažengusiųjų organizacijų. Paprastai viešajame administravime yra išskiriamos (sugrupuojamos) pirmaujančios, vidutiniškos ir atsiliekančios organizacijos. Prioritetinis planavimas reiškia atsiliekančių, dažniausiai paskutinėse vietose esančių suplanuotų, bet neįvykdytų arba tik dalinai įvykdytų programų perkėlimą kitų metų plane į prioritetines vietas tam, kad jos iš atsiliekančių taptų bent jau vidutiniškomis. „Globalaus biudžeto“ sudarymo principai apima didesnę organizacijos vadovo laisvę, bet kartu ir didesnę atsakomybę taupant organizacijos lėšas ir jas paskirstant, pvz. leidžiant tais metais sutaupytas lėšas ne grąžinti, o pervesti į kitų metų biudžetą arba, pvz. vykdant projektą suteikti vadovui teisę „iš vienos biudžeto eilutės“ pervesti lėšas „į kitą biudžeto eilutę“ savo nuožiūra arba esant poreikiui. “Visuotinė kokybės vadyba“ šiuo atveju reiškia kokybės normų (normatyvų) ir standartų laikymąsi, pvz. suteikiant viešąsias paslaugas pagal ISO 9000 kokybės standartus.
Kodėl „Naujasis viešasis valdymas“ 21-o amžiaus pradžioje kilo kaip alternatyva „Naujajai viešajai vadybai“? „Naujoji viešoji vadyba“ pasižymėjo ne tik pranašumais prieš tradicinį viešojo administravimo modelį, bet ir trūkumais dėl kiekybinių išmatuojamų rodiklių pranašumo prieš kokybinius, o taip pat gausėjančios tikrintojų armijos, kuri buvo reikalinga įvertinti tuos rodiklius. Be to, valstybės funkcijų mažinimas, o kartais ir jų perleidimas privačioms bei nevyriausybinėms organizacijoms, ne visada pasiteisindavo ne tik socialiniu, bet net ir ekonominiu požiūriu. Programinio kontraktavimo principas įnešė daug netikrumo sudarinėjant darbo sutartis viešajame sektoriuje, o psichologinė įtampa darbo rinkoje tapo kasdieniu reiškiniu. Ir nors prieš 30-20 metų, kai daug kur pasaulyje buvo įvedama „Naujoji viešoji vadyba“, labai išsiplėtojo nevyriausybinių organizacijų tinklas, faktiškai paslaugų teikimas programiniu kontraktavimo būdu buvo dažniau patikimas privačioms organizacijoms. Rytų Europos šalyse po pirmųjų pokomunistinių metų euforijos dėl nevyriausybinių organizacijų reikšmės, vėliau jų aktyvumas gerokai prislopo, o Lietuvoje po 2004 metų šalies įstojimo į Europos Sąjungą netgi sumažėjo. Tam didelės reikšmės turėjo Europos Sąjungos fondų po 2004 metų Rytų Europos šalių nevyriausybinėms organizacijoms nebeskiriamos lėšos. Tuo pačiu metu visuomenėje nugalėjo palankus ir autoritetingas požiūris į verslą. Verslo aplinkos gerinimo klausimai tapo visų ekonominių, socialinių ir politinių procesų dominante. Visos politinės partijos, net ir Lietuvos socialdemokratų partija verslo interesų saugojimą iškėlė virš kitų - socialinių ir kultūrinių interesų. 2000 metais atlikti politologiniai tyrimai Lietuvoje patvirtino tą faktą, kad šalyje stiprėja liberalaus, marginalinio modelio elementai, o tokį palaipsnį dreifavimą liberalaus, į socialinę atskirtį orientuoto modelio kryptimi savo darbais, ne retorika, palaikė visos be išimties didžiosios Lietuvos politinės partijos. Liberalus marginalinis modelis reiškia didelį laisvos rinkos ekonomikos vaidmenį ir rinkos savireguliaciją, mažą valstybinį reguliavimą ir marginalinių socialinės atskirties grupių visuomenėje egzistavimą. Kiekybiniu būdu liberalus marginalinis modelis apibrėžiamas pagal dekomodifikacijos laipsnį socialinėje apsaugoje. Dekomodifikacijos rodiklis liberaliame marginaliniame modelyje (jeigu jį palyginsime su korporatyviniu arba universaliu socialdemokratiniu modeliais) rodo sudėtingas sąlygas „įeiti: į socialinės apsaugos sistemą“ ir lengvas sąlygas iš jos „išeiti“, pvz. sudėtingas, dažnai nepalankias kvalifikacines sąlygas gauti socialines išmokas arba socialines paslaugas. To sudėtingumo lygis priklauso nuo potencialaus gavėjo buvusio dalyvavimo darbo rinkoje rezultatų, t.y buvusio atlyginimo ar darbo stažo, tačiau dažnai, jeigu toje rinkoje nebuvo dalyvauta arba buvo nepakankamai dalyvauta, tai asmuo neturi galimybės gauti socialinę išmoką arba socialines paslaugas. Kraštutiniais atvejais socialines paslaugos tokiam asmeniui suteikiamos pagal testavimo principą, t.y. patikrinus asmeninio turto dydį ir gyvenimo sąlygas. Universaliame socialdemokratiniame modelyje, atvirkščiai, teisės į socialines paslaugas ar socialines išmokas dažnai yra įgyjamos pagal „socialinės pilietybės“ teisę. Korporatyvinis modelis pagal dekomodifikacijos laipsnį užima tarpinę padėtį tarp liberalaus marginalinio ir universalaus socialdemokratinio modelių.
Kai kurios partijos ir institucijos Lietuvoje (Lietuvos Liberalų ir Centro Sąjunga, Lietuvos liberalų sąjūdis, Lietuvos Laisvosios rinkos institutas) netgi deklaratyviai, retorikoje atsisakė socialinės gerovės valstybių ir socialinės rinkos ekonomikos vertybių. Ekonominės globalizacijos pasiekimai ir geri ekonomikos augimo tempai pasaulyje dar labiau palaikė nuomonę dėl verslo pirmenybės kitų socialinių darinių atžvilgiu. Maždaug nuo 20-o a. dešimtojo dešimtmečio (visų pirma, anglo-saksų kraštuose) ėmė silpnėti „viešųjų gėrybių“, socialinės gerovės ir socialiai orientuotos politikos argumentai. Ekonominė paradigma sujaukė tradicinės kultūros politikos nuostatas [Trilupaitytė, 2009, p.17]. Ekonominė paradigma čia reiškia „homo economicus“ įsigalėjimą, kuris veikia pagal asmeninės naudos principą. Visi socialiniai mokslai, sekdami ekonomine paradigma, persiima ekonominėmis vertybėmis ir sąvokomis bei pirmiausia siekia ekonominių tikslų, pvz. BVP augimo, ekonominio efektyvumo ir pan. Ekonominėje paradigmoje į antrą planą nueina „homo sociologicus“, kuris vadovaujasi taisyklėmis. Ekonominio žmogaus vertybių dominavimas gali įnešti sumaištį į sociologinio žmogaus pasaulį, nes, pvz. biurokratija pagal savo prigimtį ir daug amžių egzistavusį hierarchinį administravimo modelį daugiau yra linkusi į vadovavimąsi taisyklėmis.
Ekonominių vertybių ir privataus verslo suabsoliutinimas turėjo pasaulyje ne tik teigiamų, bet ir neigiamų pasekmių. Akivaizdu, kad 2008-2009 metų ekonominė krizė JAV ir kitose pasaulio dalyse kilo ne tik dėl objektyvių kapitalizmo sistemos raidos priežasčių, bet ir dėl subjektyvaus valdančiųjų nesugebėjimo kontroliuoti ir reguliuoti, didelių tų pačių valdančiųjų išeikvojimų ir piktnaudžiavimų valdymo ir finansinėse srityse. Tai apėmė tiek verslą, tiek ir viešąjį administravimą. Akivaizdus liberalcentristo Vilniaus mero pralaimėjimas savivaldybių tarybų rinkimuose 2007 metais pasireiškė ne dėl mero vadybinių sugebėjimų „prikeliant“ Vilnių, bet dėl įtarimų korupcija ir piktnaudžiavimais. Tuometinė savivaldybės administracija įkūnijo savyje visus geriausius ir blogiausius „Naujosios viešosios vadybos“ įgyvendinimo bruožus – puikiai vadybiškai organizuotus Vilniaus gražinimo darbus ir įtarimus dėl viešųjų bei privačiųjų interesų painiojimo. Vakaruose korupcijos pasireiškimų padaugėjo po 1980-ųjų – 1990-ųjų metų, kai ėmė įsivyrauti verslo dvasia net ir viešajame administravime. Rytų Europa ir Lietuva ‚prisijungė“ prie Vakarų tuo metu, kai globalizacijos ir liberalizacijos neigiamos pasekmės pasiekė apogėjų, o tradicinės moralinės-etinės valdančiųjų savybės pasidarė ne tokios svarbios kaip anksčiau – taip vadinamu Vakarų „auksiniu“ 1960-ųjų - 1970-ųjų metų laikotarpiu. Kraštutinis individualizmas, nejautrus post-emocionalizmas ir destruktyvus post-modernizmas tapo Naujausiųjų laikų dvasia ir kūnu, o tai skatino senųjų tradicinių vertybių traukimąsi. Post-emocionalizmas reiškia „šalto, apskaičiuoto proto“, paremto asmeninės ekonominės naudos siekimu, dominavimą, kai žmogiškos emocijos ir humanitarinės vertybės tampa kliūtimis patenkinant ekonominį interesą. Destruktyvus post-modernizmas šiuo atveju reiškia istorijos pažangos ir dėsningumų atsisakymą, kai žmonija suprantama kaip jau pabaigusi vykdyti savo istorinę misiją, nebegalinti suteikti naujų pažinimo galimybių ir galinti atkartoti tik seno nuotrupas. Post-modernizmas neigia tradicinių socialinių ir humanitarinių vertybių svarbą, pripažįsta pasaulio ir vertybių egzistavimą tik kaip fikcijas.
Naujosios, globalizacijos ir liberalizmo vertybės sujaukė pasaulį toli gražu nepasiūlydamos kokių nors kitų - kilnesnių moralinių aspiracijų. Faktiškai paskutiniajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Vakarų šalys pasiekė savotiško „moralinio nuopolio“ stadiją, o Rytų Europa dėl savo orientavimosi į Vakarus atsidūrė labai dviprasmiškoje situacijoje, joje moralinė-etinė aplinka po rinkos ekonomikos šoko terapijos buvo dar blogesnė negu Vakaruose. 2008-2009 metų ekonominė krizė tik „oficialiu rakursu“ atskleidė per 30 metų Vakaruose brendusias piktžaizdes, pirmiausia etinėje-moralinėje srityje. Todėl natūralu, kad Naujoji viešoji vadyba dėl visų aukščiau minėtų priežasčių tapo vis labiau kritikuojama, o pirmiausia kritikuojama dėl nevaržomos „laukinio kapitalizmo“ dvasios įsigalėjimo. Buvo būtinas naujas – „su žmogišku veidu“ susijęs valdymo modelis. Ir tokiu šiais laikais tampa „Naujasis viešasis valdymas‘ („New Governance“) arba „Naujoji viešoji tarnyba“ („New Public Service“). Būtina pažymėti, kad „kapitalizmo su žmogišku veidu“ teorija ir praktika jau yra egzistavusi pokariniame Vakarų pasaulyje, kai daugelyje jo šalių, ypač Europos šiaurinėje dalyje buvo sukurtos socialine rinkos ekonomika besiremiančios socialinės gerovės valstybės. Universalaus socialdemokratinio modelio Skandinavijos šalys ir ilgą laiką krikščionių demokratų valdoma Vokietijos Federacinė Respublika (kur buvo suderintas krikščioniškasis socialinis mokymas ir rinkos ekonomikos postulatai) gali būti ryškiausiais tokių Gerovės valstybių pavyzdžiais. Tačiau paskutiniais praėjusio amžiaus dešimtmečiais pasaulyje įvykusi globalizacija ir liberalizacija nebeleido egzistuoti senojo stiliaus, faktiškai nacionalinėmis valstybemis besiremiančiam socialdemokratiniam gerovės modeliui. Šiais laikais reikia naujoms sąlygoms tinkančio „kapitalizmo su žmogišku veidu“. „Naujasis viešasis valdymas“ – tai viešojo administravimo modelis su šiek tiek kitose vietose sudėliotais akcentais - su platesniu piliečių dalyvavimu valdyme, korupcijos apribojimu, policentrinės demokratijos, skaidrumo, atsakomybės ir kitų moralinių-etinių savybių iškėlimu, geru tarpinstituciniu bendradarbiavimu bei aktyvia nevyriausybinių organizacijų veikla. Ir nors ‚Naujasis viešasis valdymas“ dar nėra tapęs kasdiene administracijos elgsena, bet šiuolaikinių socialinių mokslininkų, politikų ir administratorių vis dažniau pabrėžiamas tarptautiniuose forumuose ir seminaruose kaip siektinas modelis, kuris gali sutrukdyti tolimesnei viešojo sektoriaus ir viešojo administravimo diskreditacijai. „Naujojo viešojo valdymo“ aktualumas Rytų Europai ir Lietuvai yra dar didesnis negu Vakarams, nes čia mes turime per mažai socialinio pasitikėjimo (‚social trust“) ir per daug asimetrinės informacijos („assymetrical information“). Rytų Europoje ir Lietuvoje akivaizdus dažnai netinkamas darbdavių elgesys su dirbančiaisiais, žodžio nesilaikymas, darbuotojų išnaudojimas ir kiti darbo aplinką „nuodijantys“ ir darbo našumą smukdantys reiškiniai. Kitais žodžiais tariant, Rytų Europoje ir Lietuvoje trūksta korporatyvinės socialinės atsakomybės, kuri reiškia ne tik darbdavio rūpinimąsi darbuotojų tiesioginiais atlyginimais, bet ir visa organizacijoje ir už jos ribų esančia aplinka, kuri įtakoja darbuotojų darbo rezultatus. Tai gali būti rūpinimasis darbuotojų darbo vietos aplinka, kvalifikacijos kėlimo galimybėmis, poilsio organizavimo sąlygomis, draudimo galimybėmis ir kt. Šiuo požiūriu Rytų Europos ir Lietuvos organizacijos ryškiai nusileidžia Vakarų organizacijoms. Socialinio pasitikėjimo ir korporatyvinės socialinės atsakomybės trūkumas, asimetrinės informacijos egzistavimas Rytuose labiau negu Vakaruose trukdo verslo-verslo, viešojo administravimo - verslo, viešojo administravimo - viešojo administravimo, verslo – NVO (nevyriausybinių organizacijų), viešojo administravimo – NVO ir NVO - NVO santykiams. Kaip pavyzdį Lietuvoje palieskime asimetrinę informaciją. 2007 metais atlikus Vilniaus ir Ukmergės savivaldybių sąveikos su nevyriausybinėmis organizacijomis tyrimą paaiškėjo, kad Ukmergės rajone yra kelios „lygesnės už lygias“ nevyriausybinės organizacijos, kurioms visada buvo suteikiama pradinė informacija ir projektinės lėšos. Tačiau tame pačiame Ukmergės rajone egzistavo ir savivaldybės administracijos ignoruojamos organizacijos, nuo kurių informacija buvo slepiama ir blokuojama. Toks NVO suskirstymas į privilegijuotas ir diskriminuojamas organizacijas pasireiškė dėl kelių priežaščių, iš kurių ne paskutinę vietą užėmė atskirų organizacijų pataikavimas savivaldybės darbuotojams, arba, atvirkščiai, kritika jos atžvilgiu. „Naujasis viešasis valdymas“ iš esmės gali pakeisti asimetrinės informacijos proporcijų problemą. Jis gali tapti ta panacėja, kuri gali sutrukdyti toliau degraduoti Lietuvos viešojo administravimo sistemai ir padidinti pasitikėjimą ja tarp piliečių. „Naujojo viešojo valdymo“ tikslas – pagerinti visus keturis „socialinio kapitalo“ komponentus: socialinius ryšius, pilietinį dalyvavimą, bendradarbiaujantį veikimą ir abipusę paramą bei įtaką.
Pastaraisiais metais, šiek tiek atslūgus žavėjimuisi Naująja viešąja vadyba, vis dažniau imama akcentuoti, kad viešajame administravime labiau turėtų dominuoti sąvokos „demokratija“, „savigarba“ ir „pilietis“, o ne „rinka“, „konkurencija“ ir „klientas“. Naujai besiformuojančiai ideologijai pagrindą sudaro pilietiškumo, bendruomenės ir pilietinės visuomenės teorijos bei organizacinis humanizmas. Naujasis viešasis valdymas remiasi demokratija ir tarnavimu visuomenei bei yra savotiška alternatyva Naujajai viešajai vadybai, kuri yra grindžiama ekonomikos teorija ir individualiais interesais. Naujasis viešasis valdymas akcentuoja, kad valstybės tarnautojų darbas pirmiausia yra tarnavimas, o ne valdymas ir manipuliavimas raginimais bei skatinimais. Jis teigia, kad piliečių dalyvavimas yra esminė prielaida demokratiškam valdymui, kadangi pilietiškumas reiškia ne vien individualius interesus, bet ir socialines vertybes, siekius ir rūpinimąsi kitais. Piliečiai traktuojami kaip valdžios „savininkai“ ir laikoma, kad viešojo administravimo tarnautojai turi tarnauti piliečiams, atsižvelgdami į demokratinės visuomenės daugiasluoksnę atsakomybę, etiką ir atskaitomybę [Domarkas, 2004, p.11]. „Naujojoje viešojoje vadyboje“ pripažinta 3 E efektyvumo koncepcija „Naujajame viešajame valdyme“ kai kurių autorių buvo papildyta [Loffler, 2003, p.478-488, Guogis, 2006], o kai kurių autorių pakeista [Backūnaitė, 2006, p. 20] kitų (papildomų) 3 E koncepcija – socialiniu teisingumu (angl. equity), lygybe (angl. equality) ir etika (angl.ethics). Ši nauja 3 E koncepcija reiškia, kad nuo 2000 metų reformose pradėjo vyrauti orientacija į kitas institucines ir administracines vertybes [Backūnaitė, 2006, p. 20]. Jeigu ir nepritarsime tokiai radikaliai nuomonei ir sutarsime, kad su trimis naujomis E tai yra tik papildyta – šiuo požiūriu - 6 E koncepcija, tai ir tokiu atveju „Naujojo viešojo valdymo“ akcentai, palyginus su Naująja viešąja vadyba, yra jau kitose vietose. Pažvelkime į lentelę Nr.1
1 lentelė. Pagrindinės viešojo administravimo modelių charakteristikos
Tradicinis viešasis administravimas
|
Naujoji viešoji vadyba
|
Naujasis viešasis valdymas
| |
Piliečių ir valstybės santykiai
|
Paklusnumas
|
Teisių suteikimas
|
Įgaliojimas
|
Aukštesniųjų pareigūnų atskaitomybė
|
Politikams
|
Vartotojams
|
Piliečiams ir socialiniams partneriams
|
Nukreipiantys principai
|
Taisyklių ir reglamentų laikymasis
|
Produktyvumas ir rezultatai
|
Atskaitomybė, skaidrumas ir dalyvavimas
|
Sėkmės kriterijai
|
Procesas ir išeiga
|
Išeiga
|
Procesas
|
Pagrindiniai požymiai
|
Bešališkumas
|
Profesionalumas
|
Atsakingumas
|
Šaltinis: Domarkas, Juknevičienė, 2007, p. 27.
„Naujasis viešasis valdymas“ – tai į socialumą ir visuomeniškumą orientuotas valdymo modelis. Tuo jis skiriasi nuo individualistinio „Naujosios viešosios vadybos“ požiūrio. Nors Rytų Europoje bei Lietuvoje „Naujoji viešoji vadyba“ pasireiškė labai nežymiai, socialumo trūkumas čia irgi atsispindėjo daugelyje valstybės organizavimo sferų. Per pastaruosius 20 nepriklausomybės metų socialumo trūko tradiciškai labiau valstybės globos reikalaujančiose srityse kaip kultūra, švietimas, sveikatos ir socialinė apsauga. Įvertinant kas šiose srityse yra gera, o kas yra bloga, reikia naujoviškai suformuluoti pačią pažangos kriterijų problemą. Vienu iš pažangesnių kriterijų turėtų tapti “socialinės kokybės” laipsnis [Bernotas, Guogis, 2006, p.54]. “Socialinę kokybę” sudaro kvadrantas, kurio kairės viršuje yra “socialinis - ekonominis saugumas” (angl. socio-economic security), kairės apačioje – “socialinė įterptis” (angl. social inclusion), dešinės viršuje – “socialinė sanglauda” (angl.social cohesion), o dešinės apačioje – “įgalinimas” (angl.empowerment). “Socialinį-ekonominį saugumą” išreiškia vienokios ar kitokios asmens pajamos. Tai gali būti atlyginimas už darbą, dividendai ar socialinės išmokos. “Socialinę įterptį” faktiškai sudaro visa tai, kas yra ne “socialinė atskirtis”, suprantant ją kaip priklausymą formaliems dariniams, institucijoms ir organizacijoms. “Socialinei sanglaudai” priklauso neformalūs, asmeniniai ir bendruomeniški socialiniai ryšiai. Čia ypač svarbūs “socialinio kapitalo” ir “socialinio pasitikėjimo”dydžiai. “Įgalinimą” sudaro atskirų asmenų arba kolektyvinės galimybės priimti (galutinius) sprendimus ir galimybė patiems, o ne aplinkybėms įtakoti savo gyvenimą (1 pav.).
Ypatingą reikšmę „Naujasis viešasis valdymas“ turi ne tik suaktyvinant įvairius visuomenės segmentus, bet ir siekiant panaikinti socialinę atskirtį. Jam esant, marginalinės grupės įtraukiamos į savirealizacijos, savigarbos ir autonomijos kelią, padidėja jų dalyvavimo, kvalifikacijos ir įdarbinimo, sprendimų priėmimo galimybės, stengiamasi išvengti besąlygiško priklausymo nuo valstybės ir jos išmokų, pagerėja darbo etika. Galima teigti, kad „Naujojo viešojo valdymo“ atveju kaip niekada anksčiau susilieja aukštesnė verslo ir viešojo administravimo etika, kūrybinės žinių ekonomikos skatinimas ir aktyvi socialinė politika. Socialinis ir žmogiškasis, o ne spekuliatyvus finansinis kapitalas tokiu atveju dominuoja visuomenės sąrangoje. Visuomenė stovi ant išplėtotų „realios“, o ne „burbulinės“ ekonomikos pagrindų. 2008-2009 metų ekonominė krizė parodė „Naujojo viešojo valdymo“ būtinybę, o 2009 metų politiniai įvykiai Lietuvoje parodė, kad būtina įvardinti ir apibrėžti naujai besiformuojančią teorinę ir praktinę paradigmą, ir tai yra labai svarbus mokslo, pirmiausia viešojo administravimo ir sociologijos mokslų uždavinys.
1 pav. „Socialinės kokybės“ kvadrantas
|
Naujasis viešasis valdymas yra dar vienas viešojo administravimo raidos modelis, kurio tikslas padaryti viešąjį administravimą efektyvesnį. Kaip ankstesniems – tradiciniam vėberiniam bei Naujosios viešosios vadybos modeliams, taip ir Naujajam viešajam valdymui yra svarbūs efektyvumo elementai, kuriuos sudaro strateginis planavimas, racionalus išteklių naudojimas, tarnautojų profesionalumas ir organizacijos pokyčių valdymas. Mažiau Naujajam viešajam valdymui yra svarbi Naujoji viešoji vadyba kaip entrepreneriška („verslininkiška“) valdžia, tačiau jam svarbūs Naujosios viešosios vadybos propaguoti visuotinės kokybės vadybos, besimokančios organizacijos, informacinių technologijų reikšmės ir elektroninės valdžios bei administracinio kūrybingumo elementai. Tačiau kaip išskirtinį Naująjį viešąjį valdymą daro jo orientacija į demokratijos plėtrą – darbuotojų dalyvavimą valdyme, piliečių dalyvavimą valdyme, veiklos skaidrumą ir atvirumą, elektroninę demokratiją, gerą tarpinstitucinį bendradarbiavimą ir demokratijos plėtrą darbo vietoje. Galima teigti, kad visi šie išvardinti įvairius administravimo modelius apjungiantys elementai sudaro šiuolaikinio viešojo administravimo tobulinimo modelio bruožus, tačiau nuo XXI-o amžiaus pradžios daugelis valdymo akcentų atsiduria Naujojo viešojo valdymo pusėje. Jeigu tradiciniame viešajame administravime dominavo monocentrinė sistema, o Naujajai viešajai vadybai svarbus buvo autonominis organizacijų pobūdis, tai „Naujajam viešajam valdymui“ tampa ypač svarbi reali savivalda ir valdymo pliuralizmas, o tokią sistemą galima įvardinti policentrine sistema (2 lentelė).
2 lentelė. Viešojo administravimo modelių palyginimas
Kriterijus
|
Tradicinis viešasis administravimas
|
Naujoji viešoji vadyba
|
Naujasis viešasis valdymas
|
Valdymo metodas
|
Hierarchija
|
Rinka
|
Tinklas
|
Normatyvinis pagrindas
|
Administracinė teisė
|
KontraktaI
|
Susitarimai
|
Vadovavimo stilius
|
Biurokratinis administravimas
|
Vadyba
|
Partnerystė-konsultacijos
|
Santykių pobūdis
|
Dominavimas ir subordinacija
|
Konkurencija ir bendradarbiavimas
|
Lygybė ir tarpusavio priklausomybė
|
Veiklos tikslas
|
Tvarkos konsolidavimas
|
Pokyčių provokavimas
|
Socialinio pasitikėjimo vystymas
|
Veiklos orientacija
|
Procedūros
|
Rezultatai
|
Poreikiai
|
Organizacinis statusas
|
Monocentrinė sistema
|
Autonominė sistema
|
Pilietinė visuomenė, policentrinė sistema
|
Šaltinis: Czaputowicz, 2007, p. 31.
Viešojo sektoriaus efektyvumas šiame naujoviškame modelyje pasiekiamas nebūtinai taikant privataus verslo metodus, bet pasitelkiant žmogiškąjį kapitalą, motyvacijas, socialinės atsakomybės ir kūrybiškumo siekimą. Jau iš Naujosios viešosios vadybos ir informacinės žinių visuomenės laikų į „Naująjį viešąjį valdymą“ „ateina“ tinklaveikinis pobūdis. Kaip rašė Manuelis Kastelsas (Manuel Castells) „yra tokia istorinė tendencija, kad informacijos amžiuje vis daugiau vyraujančių funkcijų ir procesų yra jungiami į tinklus. Tinklai tampa nauja mūsų visuomenių socialine morfologija, o tinklaveikos logikos sklaida iš esmės keičia gamybos, patirties, galios ir kultūros procesų eigą bei rezultatus“ [Castells, 2005, p. 453]. Negalima paneigti to fakto, kad administravimo srityje tinklai atsikovoja savo teises iš galios, pirmiausia, politinės galios lauko. Pagal M. Castells „tinklaveikos logika skatina aukštesnio lygmens socialinę determinaciją negu ta, kurią skatina tinkluose išreikšti specifiniai socialiniai interesai: srautų galia ima viršų galios srautų atžvilgiu“. Tokį M. Kastelso (M. Castells) pastebėjimą galima puikiai iliustruoti nevyriausybinių organizacijų veiklos specifika, kai informacijos ir veiklos „įtinklinimo lygis“ tampa NVO sėkmių ar nesėkmių atvejais. Perfrazuojant galima pasakyti – „jeigu Tavęs nėra tinkle, Tavęs nėra niekur“.Bet kurios viešosios institucijos sėkmės laidas tokiame modelyje yra jos aukštesnė arba žemesnė vieta tinklo struktūroje. Galima teigti, kad Naujajai viešajai vadybai pradėjus „įtinklinimo“ procesą, esant „Naujajam viešajam valdymui“ jis logiškai save užbaigia. „Dalyvavimo“, „įterpties“ ir „skaidrumo“ metodai tampa ne tik priemone, bet ir veiklos tikslu. „Naujajame viešajame valdyme“ jo tinklaveikinis pobūdis, palyginus su Naująja viešąja vadyba, įgauna policentrinio veikimo stilių.
Atskiro aptarimo reikalauja „Naujojo viešojo valdymo“ santykis su visa šiuolaikine socialine, ekonomine ir politine santvarka. Jeigu mes pripažįstame, kad daugelį pasaulio valstybių užvaldė globalus kapitalizmas, tai reikia atsakyti į klausimą, koks yra „Naujojo viešojo valdymo“ santykis su šiuo kapitalizmu.
Šiuolaikiniame pasaulyje, kaip teigia Džonas Grėjus (John Gray), vyraujančios nuomonės – politikoje, žiniasklaidoje ir versle – yra tiek nutolusios nuo tikrovės, kad jau nebepajėgia atskirti utopijos nuo realybės. Jis teigia, kad globali laisvoji rinka yra ne ekonominės evoliucijos, o dirbtinai sukurto politinio projekto rezultatas. Ir šiame projekte esantys gilūs prieštaravimai jau dabar sukėlė daugybę nereikalingo skausmo [Gray, 2006, p. 277-278]. Naujoji viešoji vadyba buvo susijusi su tuo, ką Džonas Grėjus (John Gray) aprašė taip: „Globalios rinkos varomąja jėga yra kūrybinga destrukcija, ir šis procesas, kaiup ir ankstesnėse rinkose, nevyksta ramiai ir sklandžiai. Jis pasireiškia ekonominių bumų ir nuosmukių ciklais, spekuliatyviomis manijomis ir finansinėmis krizėmis. Kaip ir kapitalizmas praeityje, globalus kapitalizmas nepaprastą savo produktyvumą pasiekia naikindamas senąsias institucijas, profesijas ir gyvenimo būdą. Jozefas Šumpeteris (Joseph Schumpeter) kapitalizmą suprato, ko gero, geriau nei daugelis kitų 20-o amžiaus ekonomistų. Jis suprato, jog tokia sistema, palikta likimo valiai, gali nesunkiai sugriauti ir visą liberalią civilizaciją. Todėl jis ir pasisakė už tai, kad kapitalizmas turi būti tramdomas ir kad vyriausybė turi aktyviai dalyvauti derinant kapitalizmo dinamizmą ir socialinį visuomenės stabilumą. Visa tai tinka ir šiandieninėms globalioms rinkoms“ [Gray, p.278]. Tai, kad Naujoji viešoji vadyba akcentavo įtinklinimo procesą dėl globalaus kapitalizmo sustiprinimo, įvykus 2008-2009 metų ekonominei krizei ir įvertinus tai, kad rinkos sistema ne tik neišsaugo visuomenės sanglaudos, bet pati ją ir griauna, galime prieiti prie išvados, kad informaciniai tinklai Naujojo viešojo valdymo atveju turi tarnauti žmogiškumui ir juo paremtam dvasiniam visuomenės raidos procesų supratimui. Atsakymas dėl Naujojo viešojo valdymo santykio su Naująja viešąja vadyba yra kažkur per vidurį – jeigu Naujasis viešasis valdymas ir nėra savo esme visai priešingas Naujajai viešajai vadybai, tai jis ją gerokai pagilina ir praplečia, suteikdamas humaniškų bruožų, nukreipiančių jį prieš nesąžiningumą, uždarumą ir korupciją.
Išanalizavus naujojo viešojo valdymo principus būtina aptarti šiuolaikines politikos ir administravimo sąveikos aktualijas.
Kontroliniai klausimai:
1. Kuo skiriasi „Naujojo viešojo valdymo“ ir „Naujosios viešosios vadybos“ modeliai?
2. Kuo yra panašūs „Naujojo viešojo valdymo“ ir „Naujosios viešosios vadybos“ modeliai?
3. Apibrėžkite „Naujojo viešojo valdymo“ modelį.
4. Apibrėžkite „Socialinės kokybės“ kvadrantą ir paaiškinkite jo ryšį su „Naujuoju viešuoju valdymu“.
5. Paaiškinkite „Naujojo viešojo valdymo“ santykį su šiuolaikinio kapitalizmo sistema.
Literatūra:
1. Backūnaitė, E. Administracinių reformų viešajame sektoriuje raida: konvergencijos ir divergencijos paieškos. Viešoji politika ir administravimas, 2006, Nr.18, 20.
2. Bernotas, D., Guogis, A. Globalizacija, socialinė apsauga ir Baltijos šalys. Vilnius, 2006. 3. Castells, M. Tinklaveikos visuomenės raida. Vilnius, 2005.
4. Czaputowicz, J. The Influence of Globalisation Upon Public Governance. Viešasis administravimas, 2007, Nr. 1-2, 31.
5. Domarkas, V. Naujieji viešojo administravimo raidos akcentai. Viešoji politika ir administravimas, 2004, Nr.7, 11.
6. Domarkas, V., Juknevičienė, V. Viešojo administravimo paradigmos kaitos iššūkiai šio sektoriaus žmogiškųjų išteklių raidai. Viešoji politika ir administravimas, 2007. Nr.19, 27.
7. Gray, J. Apgaulinga viltis. Vilnius, 2006.
8. Guogis, A. Kai kurie korporatyvinės socialinės atsakomybės ir socialinio teisingumo aspektai. Viešoji politika ir administravimas, 2006, Nr.18.
9. Loffler, E. The Administrative State in Western Democracies. In Peters B.G., Pierre J. (Eds.) Handbook of Public Administration. London, 2003.
10. Trilupaitytė, S. Kūrybinės industrijos: nauja kultūros politikos galimybė ar naujosios ekonomikos ideologija. Kultūros barai, 2009, Nr.5, 17.
73
ISSN 1648-2603 ● VIEŠOJI POLITIKA IR ADMINISTRAVIMAS ● 2006. Nr. 18
Kai kurie korporatyvinės socialinės atsakomybės ir socialinio teisingumo aspektai
Arvydas Guogis
Mykolo Romerio universitetas
Ateities g. 20, LT-08303 Vilnius
Straipsnyje analizuojami du socialinio saugumo aspektai – korporatyvinė socialinė atsakomybė ir socialinis
teisingumas. Pirmoje straipsnio dalyje nagrinėjama korporatyvinės socialinės atsakomybės reikšmė,
ji apibrėžiama kaip socialinio saugumo forma darbo vietose (kaip profsąjungų veiklos alternatyva) ir
pasitraukus iš darbo rinkos, kai tampama socialinių išmokų gavėju arba socialinių paslaugų vartotoju.
Antroje straipsnio dalyje įrodoma socialinio teisingumo svarba, ypač jo reikšmė Rytų Europoje. Čia socialinis
teisingumas apibrėžiamas kaip papildantis 3 E efektyvumo koncepciją ketvirtąja E (equity) dimensija.
Raktažodžiai: korporatyvinė socialinė atsakomybė, socialinis teisingumas, 3E koncepcija, 4E koncepcija.
Keywords: corporative social responsibility, equity, 3E concept, 4E concept.
1. Korporatyvinės socialinės atsakomybės reikšmė
XX amžiaus pabaigoje ir išsivysčiusios, ir besivystančios pasaulio valstybės įžengė į naują savo
raidos etapą. Šiam etapui būdingas didelis ekonominės globalizacijos poveikis, ekonomizacijos ir
ekonominių vertybių įsigalėjimas. Lengviausiai šio etapo uždavinius sprendė anglosaksiškosios šalys, kurios pačios suteikė didžiausią globalizacijos postūmį. Nesunkiai prie šio etapo reikalavimų prisitaikė ir kai kurios Amerikos bei Azijos valstybės. Sudėtingiausioje padėtyje atsidūrė kontinentinės Vakarų ir Rytų Europos valstybės. Pirmosios – dėl dažniausiai priverstinės Gerovės valstybių politikos atsisakymo, antrosios – dėl
valstybes palankiau žvelgti į globalizacijos iššūkius. Lisabonos strategija ir kiti Europos Sąjungos
dokumentai amžių sandūroje atspindi pakitusį Europos požiūrį į tarptautinio konkurencingumo
sąlygas, akcentuojant žinių ekonomikos ir ekonomikos augimo svarbą. Tačiau daugelyje Europos Sąjungos dokumentų Europos supratimas išliko kaip regiono su atskiru ir pažangesniu socialiniu modeliu. Siekiama išlaikyti vis dar svarbius socialinės sanglaudos ir socialinio solidarumo
elementus. Tiesa, daugelio Vakarų ekspertų darbuose (Blanco Ananiadis [2], Gosta Esping-
Anderseno [3] ir kt.) teigiama, kad: 1) socialinės Europos mastai ir ribos dabar yra siauresni, 2) kalbėti apie bendrą Europos socialinį modelį yra neįmanoma dėl didelių socialinės politikos skirtumų įvairiose Europos šalyse, kai Europos Sąjungoje faktiškai egzistuoja trys gana skirtingi socialinės politikos modeliai – a) Šiaurės Europos - institucinis, b) kontinentinės Europos – korporatyvinis bismarkinis ir c) anglosaksiškasis liberalusis. Kai kurie autoriai (Maurizio Ferrera [4], Manos Matsaganis [5]) išskiria dar ir d) Pietų Europos modelį, kuriame daugiausia korporatyvinių-bismarkinių elementų, bet yra ir
a) bei c) modelio savybių. Be to, Pietų Europos modelis pasižymi specifiniais, tik besivystančioms
šalims būdingais klientelizmo bruožais. Europos politikų ir biurokratų negalėjimas bei nenorėjimas tartis dėl dėl
valstybės, bet neseni jų ekonominės ir socialinės struktūroje pokyčiai formuoja naujas raidos tendencijas. Tampa dėl
pripažįstama praeityje buvusi naudinga socialdemokratinio modelio praktika, tačiau kartu teigiama,
kad naujomis, globalizacijos sąlygomis šis modelis yra atgyvenęs ir jo taikymas gali dar labiau supainioti situaciją. Pasaulio žiniasklaidoje dažnai mirga ekonominės sėkmės pranešimai
iš didžiausia socialine nelygybe pasižyminčių JAV, Didžiosios Britanijos ir Airijos. Šioms Vakarų
pasaulio šalims pastarąjį dešimtmetį būdingas didžiausias ekonominis augimas. Tačiau retai
priduriama, kad šiose valstybėse iš Vakarų šalių ryškiausia socialinė nelygybė ir socialinė poliarizacija.
Dažniausiai šiose šalyse, nepaisant visos teisinės priežiūros, įvyksta ir negražiausių ekonominio
teisingumo pažeidimų. Tai liudija ir Enrono bei kitų JAV kompanijų ekonominiai nusikaltimai
amžių sandūroje, kurie turėjo ir didžiulių socialinių pasekmių. Lieka nepastebėti kai kurie socialinės apsaugos mažinimo praktikai prieštaraujantys faktai, pavyzdžiui, tai, kad stipriai socialiai orientuotos
Skandinavijos šalys kartu sugeba ir greitai ekonomiškai vystytis (Švedijos BVP augimas amžių
sandūroje siekė 3 - 4 proc., o jos socialinės gerovės sistema tuo metu buvo dar labiau sustiprinta).
Taip pat lieka nepastebėta išaugusi valstybinių socialinės ir sveikatos apsaugos priemonių reikšmė Pietų Europos valstybėse, ypač Portugalijoje, Ispanijoje ir Graikijoje. Tačiau Ispanija tuo pačiu metu pasižymėjo sparčiu ekonominiu augimu, o Portugalija ir Graikija – vidutinišku ekonominiu augimu. Šie faktai neleidžia vienareikšmiškai teigti apie besąlygišką liberalaus anglosaksiškojo raidos modelio pranašumą ne tik vertinant socialinės apsaugos lygį, bet ir ekonominio konkurencingumo sąlygas.
Šiaip ar taip reikia pripažinti, kad Europos ekonominio ir socialinio vystymosi sąlygos amžių sandūroje yra labai pakitusios, ir jau vien dėl
Amerikoje ir Vakarų Europoje, ieškoti ir surasti korporatyvinės socialinės atsakomybės pasireiškimų
yra lengviau. Rytų Europai, kurioje ankstesnis totalitarinis režimas yra sunaikinęs bendruomeniškumą,
siekti korporatyvinės socialinės atsakomybės dėl
Todėl vienareikšmiška nuomonė apie didelius Vakarų ir Rytų kultūrų skirtumus darbo vietų prasme nėra įtikinama ir perspektyvi. Kiekviena šalis turi surasti savo socialinio saugumo modelį. Korporatyvinė socialinė atsakomybė turi būti apibrėžiama kaip socialinio saugumo forma, kuri pasireiškia darbo vietoje (kaip alternatyva profsąjungų veikimui) ir pasitraukus iš darbo rinkos, kai tampama socialinių išmokų gavėju arba socialinių paslaugų vartotoju.
2. Socialinis teisingumas ir 4E koncepcija
Šiaip ar taip teigiamai vertinant korporatyvinės socialinės atsakomybės reikšmę, nereikia užmiršti ir socialinio teisingumo, kuris iš dalies skiriasi nuo ekonominio teisingumo. Socialinis teisingumas dėl
viešajame sektoriuje ir viešajame administravime, nes jų suteikiamos gėrybės yra viešosios ir toli per-žengia viešojo sektoriaus ribas.Paprastai viešojo administravimo veikla vertinama remiantis 3E koncepcijos sudedamosiomis dalimis - ekonomiškumu (economy), efektyvumu (efficiency) ir veiksmingumu (effectiveness) [6]. Ekonomiškumas ir efektyvumas paprastai daugiau siejami su kiekybiniais rodikliais, o veiksmingumas - su kokybiniais. Veiksmingumas suprantamas kaip iškeltų tikslų pasiekimo laipsnis. Tai sukelia jo tikslesnio apskaičiavimo ir pagrįstumo įvertinimo sunkumus. Kaip įvertinti, pavyzdžiui, Lietuvos pensijų reformos veiksmingumą? Vertinant netgi kiekybinius rodiklius, nebus prieita prie vienos nuomonės, nes privačius pensijų fondus pasirinkusiųjų skaičiui esant
tik šiek tiek daugiau negu pusei darbo jėgos, negalima aiškiai pasakyti, kad reforma apėmė lemiamą
daugumą dirbančiųjų. „Kiekybiniai“ svarstymai gali būti mažiau reikšmingi už „kokybinius“.
Ar pensijų reforma pasiekė savo tikslą kokybiškai? Formaliai žiūrint - taip. Privatūs pensijų fondai įkurti. Dalis dirbančiųjų įgijo platesnio pasirinkimo galimybę ir ja pasinaudojo. Tačiau kokia fondų ateities perspektyva? Ar tikrai po 30 - 40 metų jie garantuos didesnes pensijas, jeigu pensijų fondų administravimo kaštai yra kelis kartus didesni negu Sodros administravimo kaštai? Ar tikrai pasirinkti privatūs fondai po 30 - 40 metų duos grąžą ir išliks nebankrutavę? Daugybė su pensijų fondų ateitimi susietų klausimų neleidžia aiškiau atsakyti apie pensijų reformos tikslų pasiekimą vien dėl
problema iškyla ne toli ateityje, o iš karto - po vieno ar kito politinio ar ekonominio veiksmo. Pavyzdys gali būti „Mažeikių Naftos“ privatizavimo istorija, kai Lietuva iš karto turėjo suteikti išskirtines sąlygas Wiljamso kompanijai. Arba dar vienas ryškesnis pavyzdys – dirbančių pensininkų pensijų „nusavinimas“, kurio žalingumą įrodė Konstitucinis teismas. Tačiau daugelis su socialiniu teisingumu susietų klausimų išryškės tik labai negreit. Juk, pavyzdžiui, progresinių mokesčių sistemos atmetimas Lietuvos nepriklausomybės pradžioje (1990 - 1993 metais) atsiliepė visai tolimesnei mokesčių politikos eigai ir sudarė prielaidas socialinio teisingumo pažeidimui. Tuo metu progresinių mokesčių sistemos
dauguma gyventojų norėjo, o elitas vis tiek jos neįvedė. Pasitenkino tik ribotu neapmokestinamu
pajamų minimumu. Taigi tyrinėti viešojo administravimo efektyvumą remiantis tik 3E koncepcija nepakanka, o ypač nepakanka Rytu Europoje dėl
justice“, bet ir „equity“). Minėtas pensijų fondų ateities klausimas liečia ir anksčiau Sodroje apdraustus dabartinius pensininkus, ir būsimus pensininkus, kurie nori likti Sodros sistemoje ir nedalyvauja privačiuose pensijų fonduose. Pensijų reformos tikslas yra „paimti“ dalį lėšų iš Sodros sistemos ir perkelti jas į privačius pensijų fondus. Tai negali nepaveikti tų, kurie lieka Sodros sistemoje. Tai, šiaip
ar taip, pablogina jų pensijų gavimo sąlygas ir dydį. Dalinės „injekcijos“ iš nacionalinio biudžeto
gali tik iš dalies pagerinti tokių asmenų padėtį, nes lėšų „išėmimas“ iš Sodros visada bus didesnis už
tokių finansinių „injekcijų“ apimtis. Taigi dalis Sodros pensininkų lieka socialiai nuskriausti. Socialinis teisingumas remiantis kelių Lietuvoje atliktų apklausų rezultatais yra vienas pagrindinių gyventojus dominančių klausimų. Tuo Lietuvos, kaip ir kitų Rytų Europos šalių, gyventojai iš esmės skiriasi nuo Vakarų valstybių gyventojų.Lietuvoje, be prof. A.Vaišvilos [7] , doc.R.Lazutkos [8], prof. P. Gylio [9; 10] ir dar kelių socialine politika besidominčių mokslininkų, rimtesnės socialinio teisingumo reikšmės analizės nepastebėta. Tai ypač opi tema Lietuvos viešojo diskurso mokslinėje analizėje, nes kasdieniniame gyvenime su socialiniu teisingumu (arba jo pažeidimais) susiduriama kiekviename žingsnyje - nuo darbo ir mokymosi sąlygų iki aptarnavimo sferos ir socialinės apsaugos galimybių asmeninio įvertinimo. 4E koncepcija padėtų atkreipti į šią problemą papildomą dėmesį. Tiesa, Vakarų mokslas šiuo požiūriu yra sukūręs tam tikrą modifikaciją - kaip dviejų E (ekonomiškumo ir efektyvumo) ir dviejų L (legitimumo ir teisėtumo (legality)) schemą, kur socialinis teisingumas tarsi patektų į „legitimumo“ sferą. Nenuneigiant teisinių aspektų svarbos Rytų Europos teorijoje ir praktikoje, toks išskyrimas nuvertina 3E veiksmingumą (effectiveness) ir „paskandina“ socialinį teisingumą bendruose teisiniuose klausimuose, nesuteikdamas jam išskirtinio svorio dėl Rytų Europos šalyse vykstančių reformų pobūdžio. Dviejų E ir dviejų L koncepcija labiau
tinka stabilioms Vakarų demokratijoms, kurių teisinės sistemos turi ilgą istoriją ir senas tradicijas
ir socialinio teisingumo siekimas nėra toks opus kaip Rytuose. Socialinis teisingumas (arba jo nebuvimas) vaidina ypatingą vaidmenį Rytų Europos, taip pat ir Lietuvos, viešosios politikos formavime, nes kiekvienų parlamento ar savivaldybių rinkimų metu čia atsiranda po naują populistinę politinę srovę ir naują populistų lyderį, kurie, manipuliuodami socialinio teisingumo stoka, paima valdžią arba daro didelę įtaką ir taip destabilizuoja politinę situaciją. Nors atskiri Lietuvos politologai (pvz., A. Krupavičius [11]) kalbėjo apie politinių partijų ir politinės sistemos konsolidacijos procesą, tačiau akivaizdu, kad, pradedant amžių sandūra, politinė konsolidacija Lietuvoje nestiprėja, o vis nauji visuomenės socialinio teisingumo siekimo proveržiai daro atvirkštinį, faktiškai - neigiamą ir reakcinį poveikį, duoda neigiamus rezultatus. Nors 4E koncepcija stengiasi suderinti dvi šiek tiek skirtingas 3E ir 1E logikas, bet dažnai vardan „tikresnės“ ir „schematiškesnės“ logikos yra neverta paminti žmoniškumo ir dar labiau marginalizuoti didžiąją dalį Lietuvos gyventojų, kur ir taip marginalai sudaro daugumą plačiąja prasme, kur ir taip egzistuoja tik „formali demokratija“, kur ir taip daugumas jaunuolių nori greičiau emigruoti. Jeigu Rytų Europos šalių verslo bendruomenėse nebus suprasta korporatyvinės socialinės atsakomybės reikšmė, o viešajame administravime - socialinio teisingumo reikšmė, tai jos gali ilgam „užsikonservuoti“ kaip „pilkosios“, neteisingos, korumpuotos oligarchijos ir siaurų interesų valdomos visuomenės.
Išvados
1. Socialinės apsaugos reikšmės mažinimas toli gražu nepanaikina ekonominio nekonkurencingumo. Šiaurės ir Pietų Europos šalys patvirtina, kad galima greitai ekonomiškai augti, nemažinant socialinės apsaugos reikšmės, o atvirkščiai, ją didinant.
2. Kiekviena šalis turi surasti savo socialinio saugumo modelį. Korporatyvinė socialinė atsakomybė turi būti apibrėžiama kaip socialinio saugumo forma, kuri pasireiškia darbo vietoje (kaip alternatyva profsąjungų veikimui) ir pasitraukus iš darbo rinkos, kai tampama socialinių išmokų gavėju arba socialinių paslaugų vartotoju.
3. Korporatyvinės socialinės atsakomybės suvokimas ir atitinkami veiksmai padidintų ir ekonominį, ir socialinį teisingumą.
4. 3E (ekonomiškumo, efektyvumo, veiksmingumo) koncepcija yra nepakankama vertinant viešojo administravimo efektyvumą Rytų Europoje ir Lietuvoje - ją reikia papildyti ketvirtąja E dimensija (socialiniu teisingumu), t.y. vadovautis 4E koncepcija.
5. Nors 4E koncepcija pasižymi kiek kitokia logika negu 3 E koncepcija, tačiau jos išskyrimas ir akcentavimas viešajame ir moksliniame diskurse yra labiau „gyvenimiškas“ ir praktiškas, o ypač svarbus Rytų Europai. Didesnis dėmesys socialiniam teisingumui palengvintų reformų Rytų Europoje ir Lietuvoje naštą ir prisidėtų prie teisingesnės visuomenės sukūrimo.
Literatūra
1. Guogis A. Kai kurie socialinio solidarumo praradimo aspektai Vakaruose ir Lietuvoje. Socialinis darbas,
2006, Nr. 5(1), 9-10.
2. Ananiadis, B. Globalization, Welfare and „Social“ Partnership. Global Social Policy, 2003, Vol.3(2).
3. Esping-Andersen, G. (Ed.). Welfare States in Transition London
4. Ferrera, M. The „Southern Model“ of Welfare in Social Europe . Journal of European Social Policy, 1996, No. 6(1).
5. Guillen, A., Matsaganis, M. Testing the „Social Dumping“ Hypothesis in Southern Europe : Welfare Policies in
6. Puškorius S. 3E koncepcijos plėtra. Viešoji politika ir administravimas, 2002, Nr. 3. 77
7. Vaišvila A. Liberalizmas ir dorovinės būties krizė. Vilnius
8. Lazutka R. Ar socialinis teisingumas Lietuvai per brangus? Konferencija LR Seime „Emigracija iš Lietuvos:
padėtis, problemos, galimi sprendimo būdai“. 2006 m. kovo 17 d.
9. Gylys P. Fundamentalizmas ekonomikoje ir jo pavojai. Ekonomika, 2002, Nr.57.
10. Gylys P. Reforms of Pension System in Lithuania
11. Krupavičius A. Seimo rinkimai 96: trečiasis atmetimas. Vilnius
Some Aspects of Corporative Social Responsibility and Equity
Summary
The aim of the article is to analyse two aspects of social security in the wide meaning, i.e. corporative social
responsibility and equity (social justice). The first part of the article stresses the significance of corporative social responsibility by defining it as a form of social safety in working places (as an alternative to activities of trade-unions) and after leaving the labour market and becoming the recipient of social benefits and social services.
The second part of the article analyses the significance of equity (social justice) and its role, especially in
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą